Iš germanų kalbos grupės išversta į lietuvių kalbą. Leidykla Kranklys. 2025
Evoliucijos sustabdyti neįmanoma, ji vis vien atras plyšį. Margirio frazė XXV aktas.
Negalime pasirinkti kur gimsime, negalime pasirinkti tėvų, tačiau kaip nugyvensime likusį gyvenimą yra tik mūsų pačių likimas. Šią frazę man vis kartodavo tėvas. Ir tik jam dabar paslaptingai dingus iš slėptuvės 101 pagaliau suprantu ką jis turėjo omeny sakydamas – “Nešk, Antanai, savo nesuteptą užpakalį pirmyn, nes gyvenimas nelaukia”. Tos šiurkštokos minties vedamas, Aš slėptuvę palikau sau už nugaros. Ji devyniolika metų man buvo ne tik namai, bet ir visas gyvenimas. Šiame lizde Mes ramiai gyvenome du šimtus metų. Kiekvienas individas turėjo savo paskirtį visuomenėje. Nė vienas nebuvo nereikalingas, galėjai tik juo jaustis, jei būdavai paskirtas į šiukšlių rūšiavimo punktą. Apsupti gelžbetonių sienų, tų pačių veidų, monotoniškų naujienų, konservatyvių įstatymų ir juoką keliančių pramogų. Viena iš jų buvo Nijolės taro kortų būrimas. Ji man sakydavo,- Antanai, matau sėkmę, matau laimę, mano kortos sako tiesą. Pažvelk į jas, jos nemeluoja. Gyvensi 90 metų, turėsi mylimą žmoną, genetiškai sveikus vaikus. O viską vainikuos Tavo atsidavimas mūsų bendruomenei. Beveik kaip iš natų išberdavo ji greitakalbe, tik čia ir bėda buvo, ne kortos jai rodė žmonių ateities planus, o vadovėlis – kurį mintinai išmokus buvo. Jo autorius buvo ne kas kitas, o mūsų 101-osios prievaizdas Bronius. Atvirai kalbant ne daug kam jis patiko, bet jis čia buvo aukščiausias valdžioje, todėl jei kas garsiai apie jį šnekėdavo, tai tik gerai arba nieko. Vienintelis bendras dalykas kas mus rišo, buvo jo vienturtė dukra. Turėjome šiuos namus palikti drauge, tačiau dabar stoviu vienas kaip pirštas, o jos nė kvapo. Apolonijos paskutiniai žodžiai man buvo, – Noriu bėgti su Tavimi Antanai, bet privalau likti namuose ir viską sustatyti į vietas, nes tik Aš galiu atvesti tėtę į protą. Lik sveikas, tikiuosi dar susitiksime. Trumpai paaiškinusi, ji dingo kaip dingsta vaivorykštė po lietaus.
Judu pirmyn, nors skauda viduje, bet privalau judėti į priekį, nešti savo nesuteptą užpakalį. Pasaulis platus, o papų dar tikrai bus, taip bandau sau įpūsti daugiau šviežio oro, kad nuotaika pasitaisytų. Turiu nusiraminti ir pamiegoti, miegas sustatys viską į savo vietas. Poilsio akimirka. Turiu būtinai viską užsirašyti, kol atminties klodai manyje gyvi. Tai kaip viskas apsivertė aukštyn kojomis? Iš dalies kaltas mano tėvas, kuris eksperimentavo ne tik su cheminiais medžiagų junginiais, bet ir su prievaizdo patiklumu. Matyt kažkas nepraslydo pro didžiojo B akis ir buvo užčiuopta jo paslaptis. Rizikos kaina buvo didelė, prievaizdo pakalikai pagavo Joną. Jis laikėsi iš paskutiniųjų ir neišdavė tėvo, tai kainavo jam gyvybę.
Tą rytą mano devyniolikti metai mane išmetė prieš srovę ir pasakė, gal užteks šypsotis pienburni?
Buvau pažadintas man pažįstamo moteriško balso. Iš jos lūpų sklido garsų kakofonija. Kuri privertė mane pašokti iš lovos ir paklausti savęs, kas per velniava čia vyksta? Priešais mane stovėjo Apolonija. Jos akys nuo ašarų buvo patinusios. Panikos apimta, ji mane skubino, – Antai, Antai ar girdi mane? Tavo tėvas atidarė vartus į užterštąją žemę! Jis pabėgo! Jonas buvo sučiuptas, tardytas ir… o Dievai negaliu to ištarti, – ir pradėjo kūkčioti. Bet tęsė toliau, – Sekantis būsi Tu! Tu privalai nešdintis iš čia, nes nežinau ką jie Tau padarys norėdami viską sužinoti apie Tavo tėvo slaptuosius darbelius. Kas? Kaip? Kodėl? Mano galva tvinkčiojo nuo plaukiančios informacijos šuolių. Aš žinojau tiek pat, kiek meduolį graužiantis kampe dvimetis. Tačiau nebuvo laiko kada galvoti. Teko veikti greitomis. Visur buvo didelis subruzdimas, pasirodo dalis gyventojų norėjo sekti tėvo pėdomis ir leistis į naująjį pasaulį, tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti. Landynės sargyba saugojo visus kelius vedančius iki vartų ir bandančius prasmukti kūlė kaip varpas po bulviakasio. Kraujas liejosi laisvai. Be abejo buvo ir aukų. Idilė per vieną naktį apsivertė aukštyn kojomis.
Mano pabėgimo planas rėmėsi Apolonijos žiniomis. Jos paliepimu turėjau daryti lanką per gyvenamąją zoną, nes ten buvo didžiausia sumaištis, kurios pagalba turėjau prasmukti iki centrinio valdymo bloko. Bandymas niekam nekristi į akis buvo akimirksniu sugriautas mano klasioko Raimio. Taip, to paties šliužų vadeivos. Vos tik mane atpažinęs, jis garsiai šūktelėjo, – Ei, klasioke! Palauk, prašau palauk! Per tą žmonių sambrūzdį ir sirenų gausmą, turėjai staugti visu balsu norint būti išgirstam ir jam tai puikiai pavyko. Matyt iš prigimties buvo augantis oratorius. Prisigretinęs jis pradėjo spragsėti, – Prašau turi man padėti. Į mūsų erdvę pateko kažkokie ūsuoti padarai. Man pavyko pasprukti, tačiau Mama liko užsibarikadavus tualete. Vienas pats Aš jų neįveiksiu, padėk man Antanai. Pirmiausia man į galvą atėjusi mintis buvo, po galais jie prasiveržė į mūsų namus. Užkratas iš anapus, tikriausiai tarakonai. Greičiausiai tėvas jiems atvėrė duris, tik nežinia specialiai ar ne. Tačiau mintys greitai išgaravo. Reikėjo ištiesti pagalbos ranką. Po kelių akimirkų atsidūrėme prie jo durų slenksčio. Vabzdžiai darė savo, siekė už durų esančio grobio. Kas stovėjo atsirėmęs kojytėmis į išvietės duris, kas sustingę styrojo ir kaupė energiją būsimai puotai. Tačiau manoji medinė draugė Žvitrė nelaukė ir ėmė darbuotis iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, iš viršaus į apačią. Galvos skraidė, kojytės linko, ūsai lūžo, sparnai trupėjo. Atrodė virtuvėje kažkas bandė katilą žalios sriubos išvirti. Aplinka nusidažė žalia spalva. Pats stovėjau ir gaudžiau vos kvapą, kai pajutau uždėtą ranką ant peties. – Brolau, Tu tikras draugas! Be Tavo pagalbos kažin ar Mamą vis dar turėčiau. Tavo veiksmai pasakė daugiau nei tūkstantis žodžių, todėl atmink – kad ir kas nutiktų Aš lieku skolingas Tau gyvybę, – nuoširdžiai pasakė Raimondas. Akimirka užliejo pasididžiavimas savimi. Jausmas geras, bet trumpas. Greitai atsisveikinome ir išbėgau savo tikslo link.
Gyvenamosios zonos pabaigoje buvo bendroji valgykla. Norėdamas pasiekti centrinį valdymo bloką, turėjau iš valgyklos laiptais pakilti į antrą aukštą. Antrajame aukšte buvo įsikūrusios įvairiausios institucijos, nuo maisto išdavėjų iki silpnapročio prievaizdo kabineto. Po aplinkybių su Jonu, kitaip man neapsivertė liežuvis jį vadinti. O valgykla ribojosi su mano tėvo buvusiais sveikatos per brūkšnelį eksperimentų namais. Per kuriuos visa šita košė ir užvirė. Tikriausiai ligonių dievaitis Aušlavis dabar kažkur kampe giliai rauda arba keiksnoja mano tėvą linkėdamas karčiausios rūpūžės prakeiksmo. Tik jam tai nė motais. Skuosdamas išgirdau besiriejančią porą. Vyriškis matomai norėjo kirsti geležinę sieną ir pasiekti dar nepažintą pasaulį, o jo palydovė priešingai – bandė jį atkalbėti nuo tokio drastiško poelgio. Karštas būdas nugalėjo. Jis pabandė prasibrauti per apsaugą, kuri saugojo avarinį išėjimą. Galutinis rezultatas – dar viena auka. Užlipęs į antrą aukštą pamačiau, kad Aš esu ne vienas. Ūsuočiai uzurpavo antrą aukštą, todėl apsaugos dėmesys buvo sutelktas į juos. Slenkant pro kabinetų stiklinius langus mane pastebėjo kietakaktis Balys. Kuris stovėjo kitoje pusėje už lango savo kabinete. Jis nemėgo mano tėvo, pavydėjo jo sugebėjimų, įtaigos ir tvirtumo. Kad paleido savo kakarinę, – Niekšeli, taip ir žinojau kad Tavo apsukrus tėtušis mus išduos ir sukels sąmyšį mūsų taikioje bendruomenėje. Tik Tavo tėvas kaltas dėl viso šito šūdo, kuris mus visus greičiau pribaigs, nei atominis maras. Sargyba! Sargyba! Čia tas, kurio Jūs ieškote! Mažapimpio sūnus Antanis! Teko dėti į kojas, kol neatskubėjo kavalerija.
Buvo likę keli blokai iki mano ir Apolonijos atspirties taško. Prieš akis pasirodė įžiebta lentelė – Sveikatos skatintojas Jonas Malūkas. Durys buvo atlapotos. Aplink atrodė nė gyvos dvasios. Žengiau kelis žingsnius į priekį. Dar kelis ir sustojau. Prie durų aslos šmėžavo didžiulė tamsi bala. Atidžiau pažvelgus pamačiau tamsiai raudonos spalvos atspalvius. Jie bylojo kad čia nutiko nelaimė. Nelaimė, dėl kurios kaltas mano tėvas. Kūnas priešinosi judėti toliau. Tačiau sukaupęs savyje esančią gyvastį priverčiau pažvelgti tiesai į akis. Jono galvoje žiojėjo skylė. Akys žvelgė į tamsą. Akinių stiklai skilę. Rankos surištos iš galo. Nė viena kūno ląstelė nejudėjo. Tarytum sustojo čia laikas. Tą akimirką susiaurėjo mano sąmonė ir ištiesiau ranką, laukdamas kol jis paduos man savąją. Laikinas mano proto aptemimas truko gal minutę, kol supratau savojo veiksmo beprotybę. Nuleidau ranką. Ir tyloje tariau, – Ačiū, Jonai. Galvoje spiegė tyla. Pabandžiau pasistiebti prie oro filtravimo sistemos ir įtraukti šviežio oro, kuris pažadintų mano organizmą. Padėjo – sugrįžau į save.
Toliau turėjau šliaužti keturiomis, kad kas nors dar manęs nepamatytų ir nepradėtų skalambyti mano vardo. Gyvenvietė spjaudė vieną po kitos karčias piliules – sterilizacijos pabaigą, žmonių paniką, blokadą, maištą ir galiausiai kraują. Ši suirutė man suteikė vilties, nes visur vyravo pragaras, kuris man leido keliauti ir nepatekti į ieškančių rankas. Pasiekiau Broniaus kabinetą. Iš čia buvo likę vos keli žingsniai iki mano tėvo ataušusių pėdų. Šis kabinetas buvo ypatingas, nes iš jo galėjai atidaryti metalinę skląstį į laisvę. Reikėjo tik įvesti į kompiuterį slaptažodį ir naujasis pasaulis man prieš nosį. Tik čia buvo problema – jo nežinojau. Teko imtis geriausiai ką moku, naršyti visus pakampius. Patraukė dėmesį užrakintas stalčius. Pabandžiau pirmiausiai jį jėga atidaryti, tačiau greitai išgaravo noras. Skysti raumenys. Kvaily, pagalvojau, gi mokė Tave tėvas kaip atrakinti duris neturint rakto. Iš kuprinės išsitraukiau du smulkius tiesinius atsuktuvus, kurių pagalba užraktą priverčiau pasiduoti. Pasirodo ne visus tėvo pamokslus paleidau vėjais. Stalčius atsidarė kaip lobių skrynia, tik vietoje aukso ir brangakmenių čia stypsojo daugybė mano akiai beverčio šlamšto. Bekratant stalčiaus turinį išvydau Apolonijos nuotrauką. Antroje pusėje buvo parašyta: 0+a 2+a 3-R 1+M 4-Z 5-l 6+R 9-U 7+i 8+J. !(Skaitovo įtrauka – Ar pavyko iššifruoti kompiuterio slaptažodį?)! Aišku kaip diena, kad čia buvo užšifruotas kompiuterio slaptažodis. Nustebau išgliaudęs raktažodį. Pasirodo tai, ko prievaizdas savo dukrai niekada neįstengė pasakyti, slėpėsi šiame stalčiuje. Vardas, kuris atrakina centrinį kompiuterį.
Prabėgomis pagalvojau, dar kelios akimirkos ir šie namai liks mano praeityje.
O pasirodo žaliasis kompiuterio ekranas ne tik siūlė atrakinti duris į laisvę, bet ir saugojo daugybę informacijos apie mūsų vietovę. Pirmoji medžiagos dalis buvo saugumo instruktažas. Pranešimas buvo adresuotas pirmajam prižiūrėtojui Zenonui. “Technologe Z, jei skaitote mano žinutę, reiškia įsijungė avarinė slėptuvės 101 procedūra. Jūsų kontroliuojama žmonių grupė buvo uždaryta šiame bunkeryje. Sveikinu! Dabar Jūs tapote gyvybiškai svarbia dalimi mūsų ambicingiausio projekto žmonijos istorijoje. Perskaitykite Jums skirtą programos reglamentą, kad suprastumėte būsimo eksperimento protokolą pavestą Jūsų grupei. Atminkite, kad bet koks nukrypimas nuo taisyklių gali sukelti neatitaisomą pavojų Jums ir Jūsų dalyviams. Jūsų slėptuvė gali gauti G.E.C.K. modulį (vert. Gyvasis Edeno cirkuliacinis korys). Detalią informaciją rasite A. dokumente. Pasirašo daktaras Dangerutis Labinskas.
A. dokumento turinys “G.E.C.K. modulis, tai mūsų šviesiausių protų pažangiausias išradimas. Šis prietaisas gali sukurti gyvybę iš nieko. Po praūžusio kaip viesulas – atominio armagedono, šis išradimas kaip Dievo siųsta dovana išsigelbėti žmonijai. Tik pagalvokite, Mes vėl galėsime sukurti žemėje rojų! Vietoje dulkių, dykumos ir kraterių galės vėl žaliuoti laukai, pievos ir vanduo bus tyras ir skaidrus, toks koks kadaise buvo upių šaltiniuose. Dėl laiko stokos ir riboto finansavimo ne visos slėptuvės gaus šiuos įrenginius. Prašau neišsigąsti, nes gyvenimo kokybė šiuose saugyklose bus identiška kaip ir visose kitose. Apie tai bus informuota kiekviena viršenybė atskiru pranešimu”.
Aišku kaip diena, kad mūsų blokas negavo šio stebuklingo prietaiso. Apie tai informavo atskiras pranešimas: “Slėptuvė 101 negaus G.E.C.K. modulio. Tačiau tai nieko nekeičia ir privalote vadovautis Jums paskirtomis protokolo gairėmis, kad užtikrintumėte eksperimento nenutrūkstamą eigą“. Pasirašė vėl tas pats Dangerutis.
Toliau sekė antroji medžiagos dalis – žvalgybos ataskaita. Pasirodo šio nuostabaus metalinio indo grietinėlė siuntė žvalgus į išorę, o mums visiems grūdo į galvą, kad tame pasaulyje pasėta velnio sėkla. Tik mūsų visų dėka Mes egzistuojame kaip vieninteliai žmonijos palikuoniai, – sakydavo mums Bronius. Įtikėjimas tais žodžių junginiais – Tik mūsų, Tik jūsų, Pagarba jums, Jūsų dėka – mus įtikino kaip avių bandą. Buvo suteikti svarbiausi poreikiai – maistas, stogas virš galvos ir saugumas. O toliau arabų pūtimas į ausis ir tikėjimas tuo kas pasirodo buvo ne visai tikra. Įrašas 2241-02-10 skelbė “Mūsų testų rezultatai suteikia vilties, jie rodo kad radiacijos lygis krenta. Iš slėptuvės jau galima išeiti, bet būtina laikytis atsargumo priemonių. Žemutiniuose sluoksniuose spinduliuotė vis dar gerokai viršija saugųjį lygį. Įdubose atsiradusiose po sprogimų gausos yra didžiausias radiacijos lygis. Visas vanduo esantis išorėje yra užkrėstas. Norint tęsti tolimesnę ekspediciją, būtina sąlyga turėti pakankamą kiekį papildų Rad-X. Tik jų pagalba Mes išliksime nepaveikti radiacijos. Mūsų senieji žemėlapiai tapo beverčiai, nes aplinka pasikeitė neatpažįstamai. Raunodugnis skendi griuvėsiuose, o visi keliai buvę prieš atominį karą yra paskendę masėje purvo nuošliaužų, duobių ir pageltusios žolės. Kelionėje susidūrėme su milžiniškomis skruzdėmis, kurios tik patvirtina Kybarto teoriją, kad pasaulis mutavo nuo ilgametės radiacijos poveikio. Ginklų pagalba mums pavyko jas išvaikyti, o kelias kritusias pavyko pasiimti tolimesniems tyrimams. Turime ir gerų naujienų. Išoriniame pasaulyje žmonių civilizacija neužgeso! Mes atradome naujakurių miestelį pavadinimu Didžiakalnis. Kaip sakoma atsargumas gėdos nedaro, todėl į mus buvo žiūrima įtariai. Tačiau žmonių smalsumas padarė savo ir atradome bendrą kalbą. Praleidome Didžiakalnyje gana nemažai laiko. Fiksavome vietinių gyvenimo būdą, sužinojome apie dabartinę sostinę Kantą. Pasirodo ši gyvenvietė yra įtvirtintas stebėjimo postas, už kurio pasiekiama sostinė. Apie Kantą mūsų žinios labai menkos. Tikimės, kad didesnis laiko tarpas suteiks mums daugiau informacijos, kuria galėsime pasidalinti su Jumis.
Dičkės skruzdėlės yra mažiausia problema šiame naujajame pasaulyje. Mutacija sukūrė dar stipresnių gyvybės elementų. Jie žmoniją gali visiškai pražudyti, todėl atsargumas yra didžiausias mūsų draugas šiuose smėlynuose. Vienam iš mūsų buvo būtina grįžti atgal į slėptuvę ir nušviesti Jus apie mūsų atradimus. Lengvenis ir Aigustė pasiliko kaip mūsų ambasadoriai ir toliau renka informaciją apie išorinį pasaulį, – pasirašo būrio pirmoji Augustė Putlioji. Prieš šio įrašo kabo prisegtos kelios žaliai juodos nuotraukos. Pirmoji pavadinimu formica muta, kiaulės dydžio skruzdėlė. Jei reikėtų apibūdinti keliais žodžiais, tai šarvuotas sutvėrimas turinti aštrius žnybtus. Kažin ar į juos papuolęs žmogus išgyventų. Sekanti nuotrauka vaizdavo Didžiakalnio išorę. Nieko nuostabaus, totalus šabakštynas. Atrodo kad viskas kas mėtėsi ant žemės, atrado savo vietą šio miestelio statybose.
Paskutinėje skiltyje buvo Broniaus įžvalgos. Pirmosios poraštės įrašas. “Jei Raimondas ir jo odiniai draugeliai dar kartą užkabins Apoloniją, pažadu pakabinti juos visus ant skelbimų lentos, kad bendraminčiai dėtų į kelnes. Jų pagalbą Aš vertinu, tačiau didėjantis nepaklusnumas verčia griebtis kitokio dialogo. Jei šunys patampa laukiniais, reikia juos kuo greičiau sutramdyti. Turėsiu Raimondui įkrėsti į galvą ir priminti apie mūsų susitarimą”. Sekantis poraštės turinys rodė kokius tildymo metodus taikė valdantieji. “Ir ko gi mūsų brangiems namams dabar labiausiai reikia? Ogi tuščio kiaušinio kiauto, seksualiai pataikaujančio parazito, kuris neskiria pelų nuo aukso. Banguolė puikiai pasitarnavo mums, bet jos mintys tapo begaline dėlione, kurios niekam nepavyks sudėti. Turėsiu pokalbį su mūsų geruoju daktaru, pabandysime priimti ilgalaikį farmacinį sprendimą. Bent jau pasistengsime, kad ji jaustųsi patogiai, ramiai it pelytė po šluota iki paskutinės gyvenimo valandos. Trečiojo įrašo poraštė peršoko prie Jono, čia buvo rašoma: “Niekada nereikėjo mums Jono paskirti daktaro padėjėju. Jo idealizmo filosofija jam pačiam per gera. Tik dabar jis siurbia dar didesnę idealistinę utopiją, kurią jam beria tas daktariūkštis. Norėčiau jį perkelti į kitą vietą, tačiau tiesa yra tokia, kad Jonas yra puikus medicinos specialistas. Jei jį išsiųsčiau į pagalbinį administravimo sektorių, būtų pats netinkamiausias išteklių iššvaistymas“. Be abejo minėtas daktariūkštis buvo mano tėvas, per kurį Jonas ir padėjo savo galvą ant velėnos. Paskutinė duoklė atiteko Apolonijai. “Kiekvieną kartą kai bandau užmegzti artimesnį pokalbį su savo dukra, ji nuo manęs dar labiau nutolsta. Tai lyg atvirkštinė reakcija. Nuo mažens Aš stengiausi jai įdiegti mūsų vertybes kaip atvirumas, ištikimybė, sunkus darbas, pareiga, kurių pagrindu gyvena mūsų maža bendruomenė šioje uždarytoje erdvėje. Tikiuosi kad ji klauso ką jai sakau, nes noriu, kad ji užaugtų protinga moteris. Be abejo liūdina pats faktas, kad manęs ji vis labiau vengia. Įžvelgia manyje ne tėvą, o šio apskrito ratelio prižiūrėtoją. Kaip ji nesupranta, kad mane tai žeidžia! Aš vienas pats ją užauginau, vienas pats, be niekieno pagalbos!“. Čia baigėsi įrašai.
Po mano kojomis atsidarė spiralinė erdvė su laiptais vedančiais žemyn. Tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius žemyn pasigirdo artėjanti žmonių kavalerija. Visai kaip kino juostos pabaigoje, trūko tik sirenos garsų. Tolimesnė mano patirtis kaip žinote nebuvo tokia sklandi ir graži. Likau pats sau ir prieš mane žvelgė pasaulis, kuris atėjo pasiimti manęs.
Nuotrupos iš laikinosios atminties:
Nepraleisk kitų Gamelement įrašų: