Iš germanų kalbos grupės išversta į lietuvių kalbą. Leidykla Kranklys. 2025
Aš pradėjau rašyti, nes man sakė, kad emocijų užlaikymas savyje, tai kaip verdančios sriubos katilas. Šiek tiek daugiau ugnies ir viskas per viršų. Todėl turiu su kažkuo megzti dialogą, kad galėčiau nuraminti savo vidinį pasaulį. Bet gi esu vienas, kam Aš galiu atverti savo minčių kanjonus? Kur man padėti save? Ir čia mano akys aptiko raides. Jos netuščiažodžiauja, nesmerkia, nedalina patarimų, jos tiesiog visados yra šalia, kaip ištikimas karvedys, kai Tau labiausiai jo reikia. Taip pradėjau jas jungti su savo mintimis, ko pasekoje mano raidžių sėja pradėjo vis didėti. O vidinės audros rimo, rimo ir tapo ramu, nes išgyvenau dar vieną dieną.
Aš esu priekyje, o Jūs gale. Teisti mane gali tik tas kas prieš mane. Eivildo frazė VI aktas.
Tikriausiai niekas neprisimena savo pirmųjų gyvenimo metų, ne išimtis ir Aš. Galiu tik atpasakoti ką girdėjau iš tėvo lūpų. Apie priešistorę, kodėl Mes gyvename, o tiksliau slepiamės šioje metalinėje skardinėje. Pasirodo didžiosios tautos nepasidalino naudingųjų iškasenų ir sugalvojo pažaisti „grybų” karą. Kas turėjo galimybę – tas pasislėpė požeminiuose bunkeriuose sužymėtose pagal numeraciją (mūsiškė 101-oji). O visa kita buvo nublokšta ir palikta likimo valiai. Radiacija „suvalgė” pasaulį. O prabėgus daugybei metų Aš gimiau. Tiesa, mano gyvybė pasiglemžė mano Mamos Jorūnės gyvybę. Nežinau tikslių detalių kas nutiko, tik girdėjau nuogirdas, kad Mamos organizmas nesugebėjo atsistatyti po gimdymo. Vėliau sekė gyvenimas kartu su tėvu. Jis man nuo mažų dienų kartojo kaip mane mylėjo Mama. Ir skaitė jos mėgstamiausią ištrauką iš Biblijos – Apreiškimas Jonui 21:6 – Jis man pasakė: „Tai padaryta. Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Ištroškusiems nemokamai duosiu vandens iš gyvybės vandens šaltinio.„. Šios eilutės buvo perrašytos ir įrėmintos mūsų Mamos atminimui. Ir padėtos matomiausioje kambarėlio vietoje, kad visi matytų šias eiles ir prisimintų ją.
Pamenu savo dešimties metų gimtadienį. Susirinko daug žmonių, mėgstamų ir nemėgstamų. Visi iki vieno suaugėliai kaip susitarę norėjo man pasakyti ką nors išmintingo, kad liktų kas mano galvelėje. Atmenu tik senolės Alfonsinos beriamą tiradą, – Antanėli, nors esi dar jaunas, bet jau stipraus charakterio būdo. Nepamesk šios gyvenimo dovanos. Ji tikrai pravers mums čia slėptuvėje 101-as. Jos žodžiai pusiau Dievui į ausį – stiprus charakteris liko, o manęs čia neliko. Kas dar įdomaus nutiko per gimtadienį? Gavau mėgstamiausią berniukų žurnalą Dviragis. Ne šiaip sau kokią tai išplėšytą lapų kopiją, o su visais pilnais puslapiais! Pavydėjo dar ilgai bendraamžiai. Tiesa, likome be torto, nes ponui robotui Žibiui Daugiarankiui susimaišė protas ir iš torto liko košė. Daugiarankiai puikūs namų pagalbininkai, iš fizionomijos panašūs į aštuonkojį, bet yra tryrankiai. Jie jutiklių pagalbą puikiai gali atlikti kelias užduotis vienu metu, tik funkcionavimui jiems reikalinga elektra ir kuras. Žibis sugebėjo net atsiprašyti, kad tortą sumalė į miltus. Niekas per daug ir neliūdėjo, nes tų pačių ingredientų tortai seniai visiems buvo pabodę.
Svarbu paminėti, kad kiekvienas dešimties metų sulaukęs vaikas gauna apyrankę įmantriu pavadinimu – personalinis informacijos procesorius 3000 (skaičiai nusako jos modifikaciją). Šis prietaisas ne tik išanalizuoja vartotojo įpročius, sveikatos būklę, bet ir suteikia daug naudingos informacijos. Pavyzdžiui jei radiacijos lygis šokteli aukščiau nei norma, tai apyrankė pradeda vibruoti, o jei pasiklydai, visada į pagalbą ateis GPS palydovo signalas. Ir tai tik maža jos naudingų savybių dalis. O viskas iliustruojama žaliojo personažo Pyplio pagalba, ko pasekoje atsirado apyrankės sutrumpintas pavadinimas – Pip-Lys 3000. Ją užmauna ant rankos riešo ir privalai nešioti iki grabo lentos. Gavęs šią apyrankę sutinki laikytis slėptuvės 101-osios taisyklių t.y. gyventi kaip skruzdėlių kastoje, kur kiekvienas atlieka savo reikšmę šioje bendruomenėje. Priešintis beprasmiška, o kas bandė, greitai sulaukė prievaizdo Broniaus „teisybės” (apie jį dar papasakosiu). Troškulys ir akyla tamsa, nuleidžia net didžiausio stipruolio pasipriešinimą. Todėl man tėvas aiškiai pasakė, jei vertinsiu kas man duodama ir nekrisiu į akis mūsų „aukščiausiajam”, tai gyvensiu.
Grįžtant prie mano dešimtojo, tai dar nebuvo pabaiga. Tėvas nustebino. Tik gaila, tačiau apie ką dabar papasakosiu nebeturiu laikinojoje atmintyje išsaugotų vaizdo prisiminimų. Gimtadienio šurmulyje jis mane pasivedėjęs į šalį tarė, – Sūnau, turiu tau dovaną, tačiau apie ją niekam negalima sužinoti, kapiš? Kažką įstengiau išlementi, kaip pritarimo ženklą. Mes nusigavome į mažiau akių turinčią slėptuvės teritoriją, kur mūsų laukė geriausias tėvo draugas Jonas. Apibūdinti Joną keliais žodžiais buvo paprasta – akiniuotas nuo vaikystės, tamsūs kaip anglys plaukai ir šviesus protas. Jis buvo patikimas vyrukas, kurių retenybė mūsų tvirtovėje. Ištraukęs dėžutę, jis man ją atkišo ir linksmai tarė, – Antanai, būk pasveikintas. Jau tikras užaugėlis, augi kaip ant mielių. Dar tik dešimties, o jau šaudysi su vyrais! Mano nuostabai dėžutėje buvo penkių šovinių lengvutis BB ginklas, tai mažos svirties veikimo pneumatinis šautuvas. Jei esate šaudę su laidyne, tai panašios galios ginklas, tik stipresnė atatranka. – Eime pamokysiu Tave, – pamojo Jonas, ir Mes trise nukeliavome į sandėliuką, kur stovėjo jau paruošti taikiniai – pakabintos metalinės lėkštės. Paspaudus ginklo gaiduką pliumptelėjo šūvis, po jo sekė dar vienas, dar vienas, kol apkaboje nebeliko šovinių. Sunku šaudyti nebuvo, sunkiau buvo pataikyti į taikinį. Staiga išgirdome garsėjantį link mūsų šnarėjimą, atrodė šimtai mažų kojyčių juda link mūsų. Vienintelis įsitempęs stovėjau Aš, o suaugėliams atrodė kad tai kas vyksta, natūralus ne pirmą kartą girdimas garsas. Pasirodo, per ventiliacijos padavimo angas, pas mus sugebėdavo į slėptuvę patekti vabzdžiai, kuriuos vadindavo obsitus blatta. Tai prieš kelis dešimtmečius paplitusi tarakono mutacija, kuri puikiai įsiliejo į radiacijos paveiktą eko sistemą ir dauginosi taip pat sparčiai kaip ir prieš daugybę metų jos protėviai. Išvaizda nenusileidžia savo gentainiams, tačiau padidėję keletą kartų, sugeba iki vieno metro pakelti savo kūną mosuojant sparnais. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar minta maisto likučiais, tik beaugant apetitui vienu iš maisto likučių tapo ir žmogiena. Šis jų pasirodymas tapo atrakcijos dalimi, nes išlindus iš apatinės angos jie neturėjo kur dėtis, nes pakliuvo į metalo sukaustyta aklavietę. Tai buvo gimtadienio dovanos pratęsimas, tik su judančiais taikiniais. Po kelių minučių tarakonai gulėjo pilvais į viršų, tikrai žinau kad vieną jų pasiųsti anapilin padėjo ir maniškis BB. Pasijutau landynės sergėtoju, gi apgyniau nuo mutantų slėptuvę 101-ąją! Tik vėliau sužinojau, kai tai buvo vaikų žaidimas, nes pasirodo suaugėliai nuolatos sergėjo angas nuo šių bjaurybių, per metus šimtai jų iškeliaudavo į dausas.
Nuotrupos iš laikinosios atminties:
Nepraleisk kitų Gamelement įrašų:
- The 3-D Battles of WorldRunner #1
- Hudson’s Adventure Island #2 – kiaušinių sala!
- Jurassic Park #3 – Dinozaurų sala!
- Circus Charlie #4 – Pasijausk cirko akrobatu!
- Zanac #5 – Schmups visame jėgų žydėjime!
- Wagan Land #6 – Žaliojo dinozauro kelionė!
- Tennis #7 – Nintendo bandymas žaisti tenisą!
- Pinball Quest #8 – Pinball bandymas RPG žanre!
- Flynn: Son of Crimson – Ugningas platformeris, kuris pražydo Kickstarter dėka.