Šių metų gegužės 25 dieną, pasaulinė sveikatos organizacija žinoma kaip World Health Organization, dar žinoma kaip WHO (toliau taip ją ir vadinsiu) pripažino žaidimų sutrikimą kaip ligą savo International Classification of Diseases (ICD) vienuoliktame leidime. Ši organizacija pasauliniu mastu yra viena svarbiausiu medicinos ir sveikatos srityje, šiuolaikinė medicina remiasi jos atliekamai tyrimais ir skleidžiama informacija. O ICD-11 bus naudojamas gydytojų koduojant ligų diagnozes. Pagal WHO, žaidimų sutrikimas pasižymi nuolatiniu ar pasikartojančiu elgesiu žaidžiant vaizdo žaidimus, tai gali būti žaidimai internete (t.y internetu) arba kurie nenaudoja interneto ryšio.

Sutrikimas pasižymi:

1. Kontrolės sutrikimas – žaidimai paveikia gebėjimą suvaldyti potraukį žaidimams, kai žaidėjas „turi“ žaisti žaidimus, kad galėtų geriau jaustis.

2. Padidėjusia svarba žaisti žaidimus, kuri užgožia kasdienines pareigas ir gyvenimo interesus.

3. Besitęsiančiu ir didėjančiu, dėmesio skyrimu žaidimams nepaisant neigiamų pasekmių. Kurios gali sukelti žalą asmeninės, šeimos, socialinėmis, švietimo, profesinėms ar kitoms būtinoms veiklos sritims.

Oficialiai šis sutrikimas turėtų įsigalioti nuo 2022 metų kartu su ICD-11, tai teoriškai turėtų pasireikšti naujovėmis tiek medicinos srityje, tiek įprastame gyvenime.

Kaip suprasti šį sutrikimą? Ar kiekvienas žaidėjas yra jo paveiktas? Pabandome pasiaiškinti ir pagalvoti, kas galėtų nutikti.

Pasak Vladimir Poznyak, eksperto iš WHO psichinės sveikatos ir piktnaudžiavimo medžiagomis departamento, šį sutrikimą turi tik palyginus labai maža dalis žaidėjų ir daugiau laiko, bei dėmesio skiriant žaidimams nereiškia, jog žmogus turi sutrikimą. Kai žaidimai pradeda dominuoti žmogaus gyvenime, priklausant nuo aplinkybių ir kaip taip paveikia kitas veiklas kuriomis užsiima žaidėjas. Svarbiausia, jog šį sutrikimą galėtų diagnozuoti tik medicinos specialistas, kuris būtų išskirtinai apmokytas jį nustatyti. Jam esant žaidėjas gali nukentėti ir fiziškai. Turintys jį dažniausiai gauna mažiau miego, jų organizmas būną išsekintas dėl prastesnės mitybos, fizinis aktyvumas labai sumažėjęs.

Šis sutrikimo paaiškinimas skamba kaip reali problemą. Jeigu žmogus turi problemą, kuri paveikia jo gyvenimo kokybę ir jisai jos negali suvaldyti, tada jiems būtų reikalinga pagalbos. Nesinorėtų, jog problema būtų ignoruojama ir išaugtų į epidemiją. Kol tai yra vis dar naujas reiškinys, svarbiausia būtų per anksti nieko drastiško nedaryti. Atlikti reikiamus tyrimus, kurie padėtų labiau pažinti šį sutrikimą. Jais remiantis pritaikyti būdus kaip gydyti ir išvengti. Šitie tyrimai turėtų įvertinti labai daug detalių, kurios padėtų suprasti žaidimus kaip kultūrinį objektą. Visai kaip televiziją, muziką, literatūrą. Mes šiuos dalykus esame priėmę į savo gyvenimą kaip įprastus. Nors jeigu paimtume žmogų kuris augo ir subrendo prieš atsirandant televizijai. Jisai galėtų pagalvoti, jog tai nėra geras laiko praleidimo būdas. Sėdint ir žiūrint valandų valandas kartais „beprasmius“ vaizdus. Vaizdo žaidimų tyrimai turėtų būti atliekami be jokio nusistatymo, įvertinant jų vaidmenį. Nes mano amžiaus žmonės kurie augo kartu su pirmosiomis konsolėmis turėtų prisiminti kaip tėvai ar kiti sakydavo, jog tai „laiko švaistymas“ ir „iš to išaugama“. Šiandien vis rečiau tai išgirsi, nes tai tapo norma.

Tačiau per greiti ir gerai neapgalvoti veiksmai gali nuvesti link didesnių problemų. Jeigu specialistai, kurie užsiimtų sutrikimo nustatymu, į jį pradėtų žiūrėti pro pirštus arba atsirastu „ekspertų“ kurie per anksti nustato, bei skiria per daug stiprius gydymo būdus. Tokiu atveju, galima sulaukti centrų/stovyklų, kur žmonės kaip kokie kaliniai būtų uždaromi ir ribojama jų kontaktas su vaizdo žaidimais, arba išvis uždraudžiamas. Ar tai netaptu nauja banga kurios metu žaidimai vėl būtų atvaizduojami, kaip vaikus žalojantys ir „normaliems“ žmonėms netinkantys?

Jeigu terapinės priemonės nepadėtų ir būtų išrašomi vaistai nuo „žaidimų“? Tokie  vaistai kurie gali ne vien priversti žmogų nenorėti žaisti, bet kartu likę užsiėmimai jam pasidarytų neįdomūs. Sulaukti dienos kaip tabletėmis „gydomi“ žaidėjai, tikrai nenorėčiau. Ypač jeigu tai būtų jaunesnio amžiaus. Ateinate į vaistinę ir matome vaistus nuo žaidimų sutrikimo. Keista, bet gal bus ir kada tiesa.

Jeigu bendrai paimtume, tada galima sakyti, kad žaidimų sutrikimas skamba panašiai kaip kitos priklausomybės. Pakeiskime žodį „žaidimai“ į alkoholis, lošimai, narkotikai, pornografiją…ir turėsime panašų apibūdinimą kaip kitų priklausomybių. Tai kam reikia pripažinti žaidimų sutrikimą kaip atskirą ligą? Galbūt yra informacijos kurios neatskleidžia WHO, ir dėl jos šis sutrikimas skiriasi nuo priklausomybių? O jeigu ne, tada būdai gydyti būtų tokie pat kaip kitų priklausomybių ir rezultatai sutaptų. Mes iki šios dienos dar neturime efektyvaus būdo kaip pagydyti. Galime riboti amžių, pardavimų vietas, stiprumą, gąsdinti bet vis dar turime žmonių kurie negali kontroliuoti priklausomybės alkoholiui. Aišku šių žmonių procentas skiriasi nuo valstybės kurioje gyvena, kultūros ir kitų faktorių kurie gali sunkiai pasikeisti per trumpą laiką. Žaidimų sutrikimas kaip minėta prieš tai, irgi bus problema mažam procentui žaidėjų, daugumą gyvens kaip gyvenę ir galbūt net nežinos apie šį sutrikimą. O jį turės galbūt sulauks jiems reikalingos pagalbos. Yra sukurtas puslapis https://do-i-play-too-much-videogames.com kuriame galima atlikti apklausą, kurioje bus nustatyti – Jūsų preliminarūs santykiai su žaidimais. Mano asmeniniai testo rezultatai: https://do-i-play-too-much-videogames.com/survey/wznn9s7zcy7r/caeutlpxhedm

Mes dar tik sulaukėme pirmųjų žingsnių iš WHO – žaidimų sutrikimo pripažinimo. Ir iki kol įsigalios jisai, dar laukia trys metai. Per kurios sulauksime daugiau informacijos apie jį. Reikia tikėtis, kad tai padės žmonėms kurie turi sutrikimą jį suvaldyti ir tiems kurie nieko apie jį nežino, geriau suprasti. O gal niekas nepasikeis, atsiras naujas ICD kodas ir tiek…