Nors jau 2019 metai ir kartais gali skambėti kaip ateitis kurioje mes jau gyvename. Kurioje žaidimai atrodo vis realiau, geriau, jų mąstas didėja ir viskas eina į priekį kūryboje. Bet atsisukus atgal į praeitus mano kaip žaidėjo metus, ir pagalvojus apie įvairiausius žaidimus kuriuos man yra tekę žaisti, ir kuriuos noriu vėl pakartoti, arba kurių neturėjau progos išbandyti ir praleidau.
Suprantu, kad tai nėra taip paprasta kaip su filmais, muzika arba knygomis kur nesunkiai šiomis dienomis galima rasti ir išbandyti senuosius kūrinius. Su žaidimais visa tai yra komplikuota, net labiau negu turėtų būti. Nors ir atrodo dauguma kūrėjų skaičiuoja dešimtmečius, bet jų išleistų žaidimų katalogai atrodo nėra laisvai prieinami. Ypač žaidimai kurie išleisti ant žaidimų konsolių, oficialūs būdai kuriais galima išbandyti klasikinį žaidimą yra labai riboti. Nors ir gyvename 2019 metais, ir industrija palietė ne vieną žaidėjų kartą, bet nėra patogaus būdo žaidėjams nesunkiai išbandyti senesnius žaidimus. Tai atrodytu labai keista, nes kūrėjams tai padėtu įamžinti savo kūrinius ir jiems būtų galimybė papildomai užsidirbti iš savo katalogo. Dabar atrodo turime kelis variantus (minėsiu tik oficialius variantus, nes apie emuliacija reiktų atskiros temos) kurie kiekvienas su pliusais ir minusais:

-
Virtual console, Playstation classics, Sega ages ir kitos. Kiekviena iš jų siūlo įsigyti norimų žaidimų skaitmenines kopijas po vieną vienetą. Stengiamasi išlaikyti, kad žaidimai būtų kuo panašesni į originalus, pridedant menkus pakeitimus. Kiekvienas iš trijų didžiųjų konsolių leidėjų turi savo versija. Tiek virtual console skirta Nintendo Wii ir Playstation classics skirta Playstation 3 atrodė kaip patogus būdas žaisti klasika tapusius žaidimus ant modernių tuo meto konsolių. Tačiau nors išleidžiamų žaidimų srautas didėjo, bet nemažai žaidimų kuriuos žaidėjai norėjo žaisti nepasiekė šių platformų. O dar išėjus konsolėmis kurios sekė jų pėdomis atsirado problema, kad reikėjo arba žaidimus iš naujo vėl pirkti (Nintendo išleidus NES žaidimus Nintendo Wii u, nintendo 3ds žaidėjai vėl turėjo pirkti iš naujo žaidimą. Ir net atrodė kyla klausimas kiek kartų galima pirkti Super Mario bros 3?) arba jų iš vis nebuvo (Playstation 4 neturi galimybės leisti žaidėjams žaisti playstation 1 žaidimų. Nors Playstation 3 buvo galima keliomis formomis tai daryti).
Capcom turi įprotį su savo kolekcijomis skirtomis Nintendo Switch, puse turinio kartridžo formoje siūlyti ir kitą pusę skaitmenine formą. Ps. Penkios žvaigždutės iš penkių, už puikiai atrodanti ir viršelio negadinanti įspėjimą. -
Rinkiniai – panašiai kaip Virtual console ar Playstation classic stengiamasi pateikti žaidimus kuo panašesnius į originaliai išleistus. Bet kadangi jų leidėjai skirtingai negu konsolių kūrėjai neturi savo atskiros platformos skirtos vienai konsolei, jie kombinuoja pasirinktus žaidimus į vieną patogu ir patrauklesni rinkinį (dažniausiai būna išleidžiamos ir fizinės versijos). Leidėjai kaip Capcom naudojasi savo klasikiniais žaidimai perleisdami juos komplektuose ir pagal jų sėkme. Galima spręsti, kad žaidėjai nori išbandyti ir yra pasiryžę mokėti už klasikinius žaidimus moderniuose įrenginiuose.
-
Remaster’iai – tai atvejis kai žaidimai dažniausiai iš praeitos konsolių kartos yra pritaikomi naujai kartais su techniniai atnaujinimais kurie gali padėti pasiekti tikrąją kūrėjo viziją, kuria pristabdė techniniai trūkumai. Tai geras būdas išbandyti geriausias žaidimų versijas kaip pavyzdžiui: Metal Gear Solid collection – turbūt viena iš labiausiai vertimų remaster versijų, kuri žaidėjams leido išbandyti tris puikius žaidimų vienoje vietoje ir geriausioje formoje. Bet yra tokių variantų kaip pavyzdziui: kaip Silent Hill collection – kur žaidimai buvo “perleisti” su prastu žaidimų kodu ir šios versijos buvo žingsnis atgal negu lyginant su originalais beveik visais atvejais. Todėl fanai pasmerkė jas kaip prasčiausia būdą išbandyti žaidimus (skaudu kaip Konami sugebėjo išleisti puikia kolekciją ir kartu tragiška kolekcija. Ypač su Silent Hill 2 vienu iš mano mėgstamiausių žaidimų, tiesiog neatleistina). Idėja panaši kaip prieš tai vardintu Playstation classics ir Virtual console, o skirtumas, kad puikiuose remaster’iuose žaidimai būna patobulinti ir stengiamasi kiek galima labiau išlaikyti originalaus žaidimo ir naujovių optimalų santykį. Dar greitai galima paminėti žaidimų perdirbinius. Kurie dažniausiai būna pilnai perdaryti žaidimai kaip Resident evil ir Resident evil 2. Šios versijos labai skiriasi nuo originalų ir išlaikoma tik pirminė idėja, o visa kitą pritaikoma prie to laikotarpio rinkos standartų. Aišku yra tokie variantai kaip Crash Bandicoot perdirbiniai, kur išlaikoma ir originali forma.
Mini klasikinių konsolių versijos vien dėl patrauklumo verta bent vieną pasiimti. - Klasikinės mini konsolės – jos bando atkartoti senąsias konsoles, tik jas sumažinant ir pateikiant patrauklesne forma. Labiausiai sėkmės sulaukė Nintendo Entertainment System: NES Classic Edition ir Super Nintendo Entertainment System: SNES Classic Edition versijų. Kurios buvo labai populiarios ir masiškai perkamos iki tokio lygio, kad jų stygius iškėlė jų kainas. Žaidimų pasirinkimas pateiktas didžiąją dalimi geras, tikri klasikiniai žaidimai nebuvo pamiršti įtraukti ir išbandyti savo rankomis kokybiškas pultelių replikas buvo malonu, nes skirtumas lyginant su originaliais pulteliais skirtumas mažas. Tačiau kai Sony paskelbė savo Playstation Classic (reikia nemaišyti su Playstation classics žaidimais) mini konsolė, pirmiausiai žaidėjai kritikavo pasirinktus žaidimus ir konsolės kainą, o jai išėjus ir kokybę. Šios konsolių didžiausias pliusas, kad jos bando emuliuoti panašų pojūtį kaip žaidžiant su originaliomis konsolėmis, naudojant kokybiškas konsolių pultelių kopijas, tačiau labai riboti žaidimų pasirinkimai ir ne visada gerai emuliuoti žaidimai gali atbaidyti tuos kurie nori turėti platformą kurį išpildytu nostalgijos norą.
Xbox one vienintelė konsolė kuri palaiko praeitų kartų žaidimus. Jūs šaunuoliai Xbox komanda už tai. -
Backwards palaikymas – iš dabartinių konsolių tik Xbox One leidžia žaisti pasirinktus pirmojo Xbox(arba gal reiktų vadinti Xbox Zero) ir Xbox 360 žaidimus naudojant jų originalius diskus. Kaip žaidimų kolekcionierui šis variantas yra patrauklus, nes galiu savo turimus žaidimus naudoti su modernesnėmis konsolėmis. Sony iki pat Playstation 3 turėjo pirmtakų palaikymą(pirmieji modeliai palaikė Playsation 1 ir Playstation 2 diskus, bet vėlesni modeliai tik Playstation 1), bet kuriant Playstation 4 jie to atsisakė. Sunkiausia, gal yra Nintendo, nes iki pat Nintendo 64 buvo naudojami skirtingi kartridžai kiekvienai konsolei ir tik su Nintendo Gamecube buvo pereita prie diskų formato.
-
Netflix “modelis”- šiuo metu Playstation Now, Nintendo Switch Online, Xbox Game Pass, EA Origin yra bandymai naudojant transliavimo arba leidžiant parsisiųsti žaidimus iš siūlomo katalogo, mokant mėnesinį mokestį ir naudotis be laiko ribojimų. Didžiausi pliusai yra tai, kad viskas gali vykti naudojant debesų technologijas ir pačios konsolės neturi palaikyti pirmtakių žaidimų, joms užtenka tik palaikyti tinkama ryšį su transliacijos šaltiniu. Bet tai labai orientuota į greitą ir stabilų interneto ryšį, todėl vieni žaidimai gali veikti be problemų, bet kitiems reikia greitos ir tikslios problemos, dėl transliacijos atsilikimo kyla problemas. Tačiau su laiku tai gali tapti daugumai geriausiu būdų žaisti senuosius klasikinius žaidimus. Naujausias dar nepatvirtintas gandas, kas Xbox Game Pass gali pasirodyti ir Nintendo Switch.
Nors palyginus su kitomis industrijomis žaidimų kūrybą yra labai naujas dalykas, bet mokantis iš filmų ar knygų reikia supranti, kad išsaugoti žaidimus ateities žaidėjas yra labai svarbu. Ir norint, kad jie būdų pasiekiami ateityje būtina juos pradėti saugoti dabar ir sukurti patogų būdą išbandyti senuosius klasikinius žaidimus. Skaudžiausia būtų, jeigu žaidimai taptu pamiršti ir nepasiekiami ateityje.