Trumpa tyla. Pasigirsta iš tolumos garsėjantis bangų ošimas. Šiek tiek nuslopsta, bet už keletos sekundžių vėl sugrįžta, lyg leidžiantis linksmaisiais kalneliais. Ausys godžiai ryja šį garsą ir vėl iš naujo laukia. Kaip užsikirtusi plokštelė, vėl sugrįžtų į pradžią. Taip, tai Playstation 2 meniu garsas.
Kas keisčiausia nejaučiu žaidimų bado, nors vis dirsteliu į Playstation 4 pusę, bet kitoje pusėje „sėdi” vyresnysis brolis „Playstation 2”. Tai čiumpu PS2 pultelį ir leidžiuosi į dar vieną kelionę, šį kartą mano kelyje pasipainiojo žaidimas „Resident Evil Code: Veronica X”. Pasižiūriu į pultelį, dreba vargšas, tik ne iš baimės, o nuo vibracijos. Susikaupiu. Spaudžiu „New Game” ir pasigirsta TAS garsas „Reeeeesident Eeeeeviiiiil”. Turėjau nufilmuoti, kad ir Jūs pajustumėte šių dviejų žodžių toną.
Esu žaidęs daugybę „Resident Evil” serijos žaidimų, tačiau šios dalies niekada taip ir nesugebėjau pereiti. Tad šį kartą viskas mano rankose ir akyse (OSSC enchanted graphics baby, yeah!). Šioje dalyje valdysime puikiai pažįstama Claire Redfield, kuri atvyksta į salą nuotykių t.y. brolio (Chris Redfield) ieškoti. Keistų susidūrimų virtinėje, atsidūriame salos kalejime, o ten tamsu nors į akį durk. Kažkas sprogsta. Prižiūrėtojas pataria nešdintis iš vienutės. Pasišviečiame žiebtuvėliu ir leidžiames į kelią.
Pabandysiu keliais žodžiais nupasakoti, kas man labiausiai įstrigo šiame žaidime.
O tas nuostabus zombių riaumojimo garsas „Aaaaaaaaa”, „Oooooaaaaah”. Bėgi ir kažkur tolumoje vis tie garsai. Jų nuolatiniai aimanavimai (ypač judant). Atrodo, ką gali padaryti lėtai judanti „mėsa”, pasirodo gali daugiau nei tikiesi. Jei tokie keli puotautojai stovi, geriausia išsitraukti ką nors šaudomo.
Tas jausmas, kai atidarai kito kambario duris. Kūrėjai specialiai padarė, tokį vilkinantį durų atidarymą, tad sėdi ir lauki, kas bus toliau. O dar pultelis pradeda drebėti. Sukūriamas širdies ritmo pulsavimas, jis juntamas ne tik ausimis, bet ir visų kūnu, nes vibravimas vyksta intervalais. Pridėkime dar ir tai, kad mano diskas, kartais nugęsta, todėl kartais laukimas užsitęsia iki 30 sekundžių. Jei žaidi su ausinėmis, naktį ir vienas, tai palinkėsiu džiaugsmo ir laimės kitame pasaulyje.
Salos atmosfera. Vis atrodo, kad kas tave stebi, seka ir nepaleidžia iš akių visą žaidimą. Visa aplinka apsitraukusi niūriomis spalvomis, verčia kartais sustoti ir atsipūsti. Atsidūrus kvanktelėjusio daktaro „žaidimų” kambaryje, supranti su kuo turi reikalų. Taikli žaidimo veikėjo Steve frazė „Gali pasikliauti tik savimi ir niekuo kitu”.
Apžvelgiant mano iššūkio rezultatus, tai galiu pasakyti, kad niekas nepasikeitė. Esu lėtapėdis žaidėjas. Iš sąrašo išbandžiau keturis Playstation 2 žaidimus. Jei nebūtų „The Bouncer” (kurį gali pereiti per valandą), įveiktų žaidimų grafoje šviestų nuliai. Tačiau dar liko dvi savaitės, per jas tikiuosi įveikti trys žaidimus. Jei man pavyks, tai Jums tikrai pavyks 🙂
Gal laikas pamirštiems žaidimams suteikti antrą šansą? Nors liko tik keletas savaičių, bet dar gali įsitraukti į Gamelement „Liepos mėnesio challenge”. Pasirink žaidimų konsolę ir leiskis į nepatirtus nuotykius, tikrai suspėsi kelis žaidimus įveikti. Beje liepos pabaiga, ne riba. Kanpai!