Liepą praūžė, o su ja pasibaigė „Liepos mėnesio challenge”. Startavau gana stipriai, bet viduryje pradėjau dusti, pritrūko matomai kuro, kad pabaigti daugiau nei vieną žaidimą (shame on me). Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad nemoku greitai žaisti žaidimų. Pažiūrėkime kaip prabėgo liepos mėnuo, Playstation 2 karalystėje.
Pirmasis į mano rankas pateko „Squaresoft” ledinis žaidimas „The Bouncer”. Jei mėgsti senus kovinius filmus, nu tuos, kuriuose vaidina vaidino Žanas Klodas van Damas, tai šis žaidimas gal Tau ir tiks. Čia daugiau teks žiūrėti, nei žaisti. Kam patinka šiais laikais žaisti, kai gali žiūrėti? Niekam.
Šis žaidimas pasidalina į dvi dalis, pirmoje mes žaidžiame, antroje mes stebime. Kai supranti, kad maloniau yra žiūrėti CGI filmukus, nei žaisti, lieka tik viena išeitis, sukandus dantis eiti iki pabaigos. Žaidimo mechanika ir fizika yra šešioliktame plane, nes kam ji reikalinga. Maloniausia yra 2 minutes žaisti ir 10 minučių ilsėtis, panašiai kaip bokso ringe. O jei tų kelių valandų buvo per mažai, gali žaidimą kalti ir vėl iš naujo.
„The Bouncer” kaip pigus filmas, kurį pažiūrėjęs supranti, kad laiką geriau būtum praleidęs parke, žiūrėdamas į balandžius. Tos kelios valandos iki finišo yra daugiau nesusipratimas, nei teigiama emocija užklupusi, kai ekrane pasirodė užrašas „The End”.
Jei „The Bouncer” buvo karti piliulė, tai prancūzų kompanijos „Ubisoft” susuktas žaidimas „XIII”, pasirodė kaip išsigelbėjimas iš skęstančio laivo. Ir iš tiesų žaidimo pradžia labai panaši. Mus, išmesta ant kranto pamato Pamela t.y. pakrantės gelbėtoja ir mus išgelbėja. Mus kausto amnezija. O ginkluoti piliečiai jau sėlina link mūsų. Daugiau klaustukų nei atsakymų. Kažkuo kvepia? Kažkas labai panašaus? Iš B raidės? Gal Bornas: Sunaikinta tapatybė? Taip Jūs visiškai teisūs, galite sukti laimės ratą dar kartą!
Laimė, tai akimirka. Ir mūsų herojus tai puikiai supranta. Šis nuotykis prasideda didžia nata. Graži „Cell shading” grafika, intriguojantis siužetas, įvairi žaidimo mechanika, kas gali būti blogai? Pirmas niuksas yra tas, kad „XIII” yra pirmojo asmens šaudyklė ir ją tenka žaisti „Playstation 2” konsolėje. Antras niuksas yra žaidimo valdymas, jis yra kaip mėsainis bė mėsos. Klampus, lėtas, nepaklusnus ir dar su padažu, kad būtų gardžiau (PC savininkai šitos bėdos neturi). Trečias niuksas yra BOSAI t.y. skystak#23$#! kurie visada bėgioja į dešinę, į kairė ir stengiasi mus pašalinti. Šie trys niuksai žaidimą pastato į kampą, prie kitų neišvirusių kiaušinių.
Pasiduoti nenorėjau ir negalėjau, nes tikėjausi, kad „XIII” bus mano antrasis Playstation 2 pereitas žaidimas liepos mėnesį. Deja taip nenutiko, nes neišmokau tvarkytis su priepuoliais, pavadinimu „nervai”. Kiek žinau, kad pabaiga yra labai netoli, tačiau bandyti ir bandyti neturiu jėgų, tad darau kelių dienų pertraukas. Jei įveiksiu, būtinai pasidalinsiu.
Tikėjausi, kad „Resident Evil Code: Veronica X” bus tas žaidimas, kurį įveiksiu iš trečio karto, deja trečias kartas melavo, teko vėl ryti karčią piliulę. Šis kūrinys puikiai pateikia išlikimo/siaubo žanrą su šiek tiek komiškais elementais (Aš apie Alfredo juoką). Ši dalis, išsaugojo visas geriausias originalios trilogijos šaknis, tad žaisti yra vienas malonumas. Tačiau žinote, kaip su tais malonumais būna?
Siužetas šio žaidimo, atskleidžiamas po maža nuotrupa, tačiau nedaromos ilgos pauzės, nes žaidėjo atsineštas žinių bagažas yra vis papildomas nuolat naujomis istorijos detalėmis. Ko pasekoje, mes kaip skruzdelės nešame po šapelį ir dėliojame dėlionę. Garso takelis kūria „Resident Evil Code: Veronica X” nuotaika. Jei įžengus į kambarį mus pasitinka tyla, smegenys šaukia „PAVOJUS”. Pradedi krūpčioti, nervingai dairytis, pultelis rankose pasunkėja, adrenalinas kala į kūną. Laikas padaryti pauzę.
(!!!Spoileriai!!!) Pagaliau pabėgome iš tos prakeiktos salos, zvimbiame lėktuvu į pilką nežinomybę. Šast, kažkas lėktuve, reikia bėgti pasižiūrėti. Ogi ten senas prakeiktas bičiulis, kurio akyse nesinori matyti, daug įvairiausių garsų ir bičiulis jau už lėktuvo borto, dar spėja sklęsdamas mums pamojuoti. Kaip ir pabaiga galvoju turėtų būti, bet neapleidžia keista mintis. Ir BAM Alfredas ir jo komiškas juokas. Pirmos dalies pabaiga. Apatiškai žiūriu į ekraną. Antros dalies pradžia. Taip žaidimas ir liko neįveiktas, pasidaviau. Dar grįšiu špinatų prisirijęs ir tikrai įveiksiu „Resident Evil Code: Veronica X”. Pasižadu.
Keliais sakiniais apie likusius du žaidimus, kuriuos išbandžiau, tai „Prince of Persia: The Sands of Time” ir „Ace Combat: Distant Thunder”. Pirmasis, tai nuotykių galvosūkių žaidimas, kuris kad ir kaip gaila neįtraukė manęs, nepajaučiau jam pagarbos, leidusios jį daugiau išbandyti. Galbūt kiti žaidimai užgožė Princo istoriją, sunku pasakyti. Antrasis, tai lėktuvų arkadinis simuliatorius su techno vibracijomis. Žaidimas labai nuostabiai perteikia siužeto vingius, o tas balsas toks įtikinimas (!!!Spoileriai!!!). Perpratus žaidimo mechanika, tai puikus lėktuvų žaidimas, kurio pilotu dar tikrai pabūsiu, nes perėjau viso labo, tik penkias misijas.
Čia tiems, kas nespėjo sekti liepos mėnesio įrašų:
Užskaitau visomis keturiomis šį „Liepos mėnesio challenge”. Jei nebūčiau jame dalyvavęs, kažin ar kada būčiau susipažinęs su šiais nuostabiais ir nelabai nuostabiais žaidimais. Jie atėjo anksčiau pas mane, nei Playstation 3 ar Playstation 4. Kartais mes turime daug daugiau, nei mums atrodo, todėl kartais užtenka tik pasukti galvą, kad prisimintume, jog Mes turime daug daugiau nei mums atrodo. Cheers!~