Buvau tik įsidarbinęs (pirmas darbas), nešvarus ir sunkus, beveik kaip žaidime, pradejau nuo žemiausio lygio. Pirmoji alga. Šypsena veide. Įbėgau ir pamačiau geltoną dėžę, švietė raidės „Playstation 2”. Laikas svajonę paversti realybę. Kelios akimirkos ir jau namie. Pakuoju, nekantrauju. Pasigirsta nuostabus garsas. Pirmas žaidimas „Fifa ##” (nepamenu skaičių). Pasigirsta garso takelis, prasideda mačas. Aš ekstazėje. Sėdžiu laimingas, nes išsipildė svajonė. Pirmoji mano žaidimų konsolė „Playstation 2”.
„Playstation 2” ne be reikalo pasirinkau „Liepos mėnesio challenge„. Šis įrenginys mane atvedė į žaidimų pasaulį, bei leido patirti daugybę nuotykių, kuriuose teko džiaugtis, liūdėti, nekęsti, judėti, patirti, juoktis, dalintis. Sunku prisiminti, atrodo, tai buvo prieš n metų. Pasikeitė viskas, nuo televizorių iki žaidimų. Nostalgija. Sėdžiu kaip dviveidis, viena pusė šypsosi, kita liūdi. Laikas spausti mygtuką START ir išsklaidyti nostalgijos klodus. Laikas leistis į naują kelionę, šį kartą dangus ir lėktuvai.
Kai švilpaudavo kišenėse vėjas (o, tai būdavo dažnai) tapdavau stebėtoju. „Ace Combat” pirmuosius žaidimus išvydau kompiuterinėje (vaikis būdamas praleidau nemažai laiko vienoje iš jų). Įvairūs žali indikatoriai, plačios erdvės ir greiti lėktuvai. Toks buvo pirmasis įspūdis apie šiuos žaidimus. Anglų kalbos nemokėjau, todėl suprasti mažai ką galėjau. Stebėjau dangaus platybes, taikinius, ir klausiausi žaidimo takelio. Nesusidomėjau.
Nubėgo metai. Pagaliau susidomėjau „Ace Combat” žaidimų serija (netikėtumų vedamas, atsitiktinai surinkau šio žaidimo keturias dalis). Paskutinis žaidimas, kurį gavau ir neplanavau jo žaisti, buvo „Ace Combat: Distant Thunder” (Jį gavau iš auksiarankio Edmundo). Bežaidžiant siaubo kronikų žaidimą „Resident Evil Code: Veronica X” užsibuvau vienoje vietoje, t.y. lėktuve. Po jo užsidegė „Pirmos dalies pabaiga”, mintyse „negi yra dar ir ANTRA dalis????”, įpykęs klausiau savęs. YRA, atsakė balsas be garso. Lėktuvas sudužo. Nutariau pravėdinti galvą. Akimis bėgiojau per savo Playstation 2 žaidimų krūva, ir nutariau skristi.
Iš karto noriu išskirti, kaip žaidimas supažindina žaidėją su istoriją. Ji atpasakojama per pagrindinio personažo prisiminimus, kuriuose regime skirtingus vaizdus ir girdime nuostabų pasakotojo balsą. Balsas, kuris sugeba perduoti ne tik žodžius, garsą, bet ir emocinę gamą, kuri klausytoją pavergia. TOBULA. Tokie momentai geresni, nei dešimt skirtingų FATALITY.
Tada žaidimas supažindina mus su misijos tikslu, pasirenkame kokį lėktuvą pilotuosime ir kylame į dangų. O jau tas lėktuvo valdymas, teko ir pasipykti su juo, ir paniurnėti, bet galiausiai pasidavė (daugiau pyksite ant velniškai lėtų „Tutorial” pamokų, nei ant savęs). Jį perpratus atsiveria žaidimo grožis. Ir kai pamatai priešo naikintuvą, laikas stoti į kovą. Tu arba Jis. Prasideda vienas kito persekiojimas, kas grečiau ir tiksliau sugebės atsidurti už priešininko nugaros. Žaidėjas privalo skaičiuoti amunicija, nes čia negalite „tratinti” kulkų į kairę į dešinę. Svarbiausia tinkamas laikas ir tikslumas, bei laikas kuris nuolat tiksi, primindamas, kad ir kuras lėktuve kažkada baigiasi. Dangaus platybėse sunku jaustis vienišam, nes visada skrydžiuose dalyvauja kompanionai, kurie visų misijų metu bendrauja, juokauja, aktyviai dalinasi misijos eiga. Ir dar tas garso takelis, gryniausia elektronika. Žavu.
Liko šiek tiek daugiau nei savaitė iki Gamelement „Liepos mėnesio challenge” pabaigos. Jei nespėjai sudalyvauti, nieko tokio, gali mėgautis ir be iššūkio savo žaidimais. Pasirink vieną konsolę ir mėgaukis savo kolekcijos žaidimais. Mažiau perkam, daugiau žaidžiam!