Laikas yra visiems vienodai paskirstytas. Visi turime 24 valandas per parą, 7 paras per savaitę ir t.t. Nors ir kaip norėtume nepridėsime papildomos valandos prie turimų 24 ar dar vienos paros prie savaitės. Reikia verstis su tuo ką turime. Ir prie visa to prisideda, kad kuo vyresnis darausi, tuo daugiau atsiranda atsakomybių ir kitų laiko “rijikų”. Tai laiko planuotas paskirstymas tampa nauju gebėjimų kurį verta išmokti, kad atlaisvinti bent vieną ar dvi valandas. Nekalbu apie būtinus dalykus, labiau apie pramogas ar leidžiančius atsipalaiduoti hobius.
Kaip sakiau nekalbu apie darbą arba būtinas pareigas, to neišvengsi. Esame funkcionuojantys visuomenės individai, turime įvairiausius aplink save žmonių ratus. Kuriems skiriame savo brangias sekundes, minutes ir valandas. Tai mūsų socialinis gyvenimas, bet be jo turime nemažai vartotinų laiko “rijikų”. Žiūrime serialus ir filmus, nes šiomis dienomis jų yra leidžiama daugiau nei praėjusiais metais. Turime knygas kurios lavina mūsų protus arba tiesiog yra sugeriamos kaip žodžių kokteilis. O ką jau kalbėti apie interneto erdves, kur atrodo neriboti informacijos horizontai. Kur “tik penkios minutės” virsta valandomis. Už tai mainams reikia skirti savo atrodo itin ribotą laiką…
Ir tarp jų yra vaizdo žaidimai. Palyginus šiandieną ir paauglystės, bei studijų metus. Atrodė, kad laiko yra daug (nors visada buvo tos pačios 24/7). Galėjau skirti žaidimas kurie galbūt nėra patys geriausi arba tiems JRPG kurie buvo 100 valandų+ ilgio. Galėdavau žaisti tuos pačius žaidimus vis iš naujo ir naujo, kol atrodo žinodavau visas detales. Tačiau dabar atrodo, lyg kažkas ko nebe galima sau leisti. Tai šiomis dienomis turi priėjimą ir galimybės išbandyti daugiau žaidimų negu praėjusiais metais. Kai gali leisti įsigyti daugiau. Tačiau daugiau įsigyti nereiškia, kad išbandysi arba pabaigsi iki galo. Per savo žaidimų kolekcionavimo laikotarpį sukaupus atrodo daugiau negu norėjau (nors ką čia, visada galima norėti dar daugiau). Nors kiek iš tų žaidimų paliečiau per paskutinius metus? Sakyčiau mažiau negu 30 procentų. Dažnai vien savęs privertimas būna kaip mūšis. Išsitrauk dabar tarkim sega Dreamcast, pajunk ją prie televizoriaus kur atrodo viskas sudėliota, kad net nesinori sujaukti nusistovėjusios tvarkos. O dar išsirink žaidimą, visa tai gale, net atbaido.
Dėl to galiausiai nusprendžiu, kad pagrindiniai mano žaidimų aparatai bus Playstation 4 ir Nintendo Switch. Abi konsolės pilnai patenkins mano asmeninius žaidimų poreikius. Jos jau stovi paruoštos ir laukia, kol galvoje įjungsiu “žaidėjo režimą”. Bet vėl ką žaisti? Puiku kai yra naujas žaidimas, kuris atrodo dabar visur yra kaip pagrindinė kalbėjimo temą. Bet tada žinau, kad po jo išeis kitas kuris norės dėmesio ir kitas… Dar yra visas kalnas prieš tai įsigytu ar kitais būdais gautų. Bandyti kažką visiškai naujo? O dabar dar vieną mėgstamos serijos tęsinį? Nors pala yra dar žaidimas X kurį sakiau, kad pakartosiu. Jų tiek daug, o ir laikas bėga vis renkantis. Galiausiai išsirenki kas tuo momentu atrodo geriausia. Jeigu tai yra naujas žaidimas, prabėgi pro mokymus iki kol gali pradėti realų žaidimą. Arba jeigu tęsi žaidimą kurį senokai žaidei, tenka prisiminti visą eigą. Tačiau jeigu pasirinkimas nėra toks geras koks maniau, kad bus. Gal tiesiog tai nėra žaidimas man? Nereikia versti save jį pamėgti po X valandų žaidimų (yra sakoma, kad vieni žaidimai pasidaro geri po kurio laiko juos žaidžiant, bet kodėl nuo pradžių jie negali būti įdomus?). Padedi į šoną, gal ateityje sugrįši, o gal ir nereikia. Geriau surask kas tikrai įdomu.
Taip ir bėga laikas, bet galiausi turiu ką noriu žaisti. Šį kartą Bloodborne, žaidimas kuriam reikia laiko ir kantrybės. Galiu ties juo susikoncentruoti, maloniai mėgautis. Vieni tai vadina eskapizmu, atitrūkimu nuo tikrovės. Bet jinai niekur nedingo, jinai vis dar čia. Kai kalbama apie filmus arba knygas šis terminas nėra dažnai minimas, bet su žaidimais sėjamas. Kaip kiekvienas dėmesio vertas kūrinys, taip ir žaidimai. Gali praturtinti žmogų kuris juos žaidžia, leisti išbandyti tai ko kitos medijos formos negali pasiūlyti. Dėl ko teigti, kad žaidimai yra laiko švaistymas. Yra net žaidėjus menkinantis pasakymas, kad jų mėgstamas laiko praleidimo būdas, kuriam jie skiria savo brangų laiką. Žmonės kurie taip teigia, dažniausiai net nėra bandę žaidimų arba jų patirtis su jais yra menka. Nėra tai laiko leidimas veltui, tai laiko paskyrimas būtent tokiai jo praleidimo formai. Kuri yra daugiau, negu pasyvus vaizdo įrašo žiūrėjimas, kuriai reikia įdėti pastangų ir laiko. Ir grąža kuri gaunama iš žaidimų nėra nulinė. Juk geriausi, žaidėjų vertinami žaidimai, nėra jiems svarbu dėl to, kad leidžia „prastumti“ laiką. Tai ypatingos patirtys, po kurių pasilieka „pilnumo“ jausmas viduje.
Tai nereikia savęs dėl to smerkti, jeigu atrandi laisvą valandėlę. Pasineri į norimo žaidimo pasaulį. Kaip ir bet koks geras dalykas gyvenime, taip ir žaidimai. Jais reikia mėgautis. Juk „nerysi“ puikaus skonio patiekalo arba neprabėgsi pro įtraukiančią knygą? Geram kūriniui reikia investuoti savo laiką, kad jisai nusėstų mintyse ir būtų galima jį „suvirškinti“. Kol galiausiai pajauti pasitenkinimą ir primini dėl ko tau žaidimai yra patraukli laiko praleidimo formą. Tada jau žiūriu eina į pabaigą laikas kurį paskyriau ir reikia grįžti prie kitų veiklų, bent iki kol vėl turėsiu keletą laisvų valandų.