The Legend of Zelda: Breath of the Wild – naujausias The Legend of Zelda serijos žaidimas. Pastaroji žaidimų serija yra viena iš seniausių, ji 2016 metais šventė savo trisdešimtmetį. Jos šaknys siekia Nintendo Entertainment System, pirmąją Nintendo namų konsolę, bet apie ją galima bus pakalbėti ateityje.
The Legend of Zelda – Shigeru Miyamoto kūrybos vaisius ir viena iš pagrindinių Nintendo žaidimų serijų. Kritikų ir fanų ji labai vertinama, žinoma dėl žaidimų kaip: The Legend of Zelda: A Link to the Past (skirto Super Nintendo entertainmet system), The Legend of Zelda: Ocarina of Time (skirto Nintendo 64), The Legend of Zelda: The Wind Waker (skirto Nintendo Gamecube) – tai žaidimai, kurie yra tarp visų laikų geriausių. Šita serija kelia aukštus standartus, todėl The Legend of Zelda: Breath of the Wild nėra išimtis. Po ne tokio sėkmingo The Legend of Zelda: Skyward Sword (skirto Nintendo Wii), Nintendo nusprendė, kad serija turi eiti kita linkme. Eiji Aonuma – kuris prie serijos dirba nuo The Legend of Zelda: Ocarina of Time (šis žaidimas laikomas geriausiu iš serijos) – dar dirbdamas prie Nintendo 3DS žaidimo The Legend of Zelda: A Link Between Worlds sakė, kad naujasis serijos žaidimas bus visiškai kitoks negu praeiti žaidimai… Ir jis tikrai nemelavo.
Aš apie šita serija jau seniai žinojau, bet nebuvau didelis jos fanas. Aišku, esu žaidęs ne vieną žaidimą iš jos (The Legend of Zelda: Ocarina of Time, The Legend of Zelda: The Wild Waker, The Legend of Zelda: Twilight Princess…), tačiau nebuvo taip, kad galėčiau viską mesti ir į ją pasinerti, kai išleidžiamas naujas žaidimas. Man tai buvo tiesiog kokybiška serija su žaidimais, kurie buvo labai geri (The Legend of Zelda: The Wind Waker) ir žaidimais, kurie buvo tiesiog geri (The Legend of Zelda: Twilight Princess).
Kai The Legend of Zelda: Breath of the Wild buvo paskelbtas Nintendo Wii U, nebuvau sulaikęs savo kvėpavimo ir neskaičiavau sekundžių, kol žaidimas bus išleistas. Tiesiog maniau: „kietai, dar vienas Zelda žaidimas. Gal šitas bus geras kaip Wind Waker“. Jeigu būčiau žinojęs, kaip šis žaidimas mane įtrauks – tikrai nebūčiau taip mąstęs. Laikas slinko ir daugiau informacijos apie žaidimą buvo paskelbta. Žaidimo išleidimo data vis buvo nukeliama (kas dažnai nėra gerai), bet kaip serijos kūrėjas yra pasakęs apie išleidimą per anksti: “A delayed game is eventually good, a bad game is bad forever.”
Laukimas tęsėsi toliau, jo metu buvo paskelbta nauja Nintendo Switch konsolė (ji turėjo pakeisti nepasisekusį Nintendo Wii U) ir galiausiai sužinojome oficialią žaidimo išleidimo datą – 2018 m. kovo 3 d. The Legend of Zelda: Breath of the Wild tapo paskutiniu Nintendo žaidimu skirtu Nintendo Wii U, kurį galima laikyti atsisveikinimu su konsole. Tačiau tai taip pat tapo vienu iš pirmųjų Nintendo Switch žaidimų, kas skelbė, kad naudotis Nintendo Switch bus galima nuo pirmos išleidimo dienos. The Legend of Zelda: Breath of the Wild man tapo nuo žaidimo, kuris šiek tiek sulaukė mano dėmesio pradžioje iki žaidimo, kurio negalėjau pereiti dėl perėjimo – ,,tiesiog”.
Kaip ir daugumai Nintendo Switch savininkų, man The Legend of Zelda: Breath of the Wild tapo pirmuoju žaidimu, kurį įsigijau. Labiausiai paskatintas buvau, kai mano bičiulio Ernesto – kuris gyvena Vilniuje – noras nusipirkti Nintendo Switch buvo kaip Queen dainos žodžiai „I want it all, and I want it now“. Neradęs konsolės Vilniuje, jisai atvyko į Kauną. Kartu apvažiavom nemažai elektronikos parduotuvių ir galiausiai radome jam Nintendo Switch. …bet konsolė be žaidimo yra kaip ir … bevertė. Tada toliau ieškojome The Legend of Zelda: Breath of the Wild, kurį radome „Baituke“ (nelabai skamba kaip parduotuvė suaugusiems). Aš, matydamas visa tai, galvojau sau: „jeigu žmogus tiek visko daro, kad gautų konsolę ir žaidimą, tada tai turi būti kažkas ypatingo“.
Galvodamas apie tai, nusprendžiau, kad ir man reikia Nintendo Switch su The Legend of Zelda: Breath of the Wild. Aišku, mano noras nebuvo toks stiprus, kad man reikėjo, kuo greičiau visko, bet mintis apie Nintendo Switch kirbėjo manyje. Pradėjau ieškoti sau konsolės. Paradoksaliai, kaip tik viena pasitaikė Vilniuje (aš pats esu iš Kauno). Paprašiau, kad Ernestas man padėtų su konsole. Jisai sutiko, nupirko man konsolę ir atsiuntė nuotrauką su mano nauju „kūdikiu“ (nuotrauka dešinėje). Po savaitės galiausiai turėjau Nintendo Switch savo rankose. Dabar reikėjo žaidimo ir aš žinojau, kad pirmas mano žaidimas bus The Legend of Zelda: Breath of the Wild. Pradėjau ieškoti jo Lietuvoje ir radau Kaune, naujoje internetinėje parduotuvėje „Gameroom“. Nusprendžiau iš jų pirkti, bet pasirodo tai nebuvo taip lengva kaip maniau… Nors ir žaidimą jie turėjo Kaune, bet problemos buvo dėl susitikimo (tai pardavėjas užtrukdavo sporto salėje – arba dar kur – ir atrodė, kad net nenori man parduoti). Jau buvo beveik savaitė laiko, keletas sutartų susitikimų ir man vis nesigavo iš jų paimti žaidimo. Atsarginis variantas – pirkti iš Amazon.
Galiausiai pavyko sutarti nuvykti iki pačio pardavėjo „sandėlio/namų/betmeno olos“ miesto pakraštyje. Taip atsiradau prie kažkokio gyvenamojo namo ir pagaliau iškovojau „galimybę“ nusipirkti The Legend of Zelda: Breath of the Wild. Nors ir buvau laimingas su žaidimu, bet pagalvojau (f… this sh*t) geriau kitą kartą pirksiu iš užsienio, nes laikas ir energija, kurią sugaišau nebuvo verti iškeisti į užsakymą, pristatomą tiesiai į namus su galiausiai panašiu laukimu.
Dabar, kai turėjau Nintendo Switch, The Legend of Zelda: Breath of the Wild. Buvo laikas išbandyti viską, ypač po tiek vargo. Galiu pasakyti, kad žaidimas nuo pradžių pasirodė visiškai kitoks negu tikėjausi. Po trumpos mokomosios pradžios, atsivėrė visas pasaulis. Jisai atsivėrė tiesiogine žodžio prasme – kūrėjai pasirinko, kad pirma scena būtų ant kalvos, nuo kurios matosi pasaulis, kuris taps mano žaidimų aikštele. Kūrėjai žaidėjui pradžioj pateikia šiek tiek informacijos, kad jisai galėtų suprasti, ką bendrai turi padaryti, bet, kaip tai padarys – jo paties rankose.
Aš, kaip keliautojas, naujoje vietoje pirmiausia pradėjau tyrinėti naują pasaulį. Kuo daugiau laiko bėgo, tuo labiau supratau, kad The Legend of Zelda: Breath of the Wild yra kažkas ypatingo. Visos detalės: vietovės, įrankiai, gebėjimai… Aš galėjau daryti tiek daug (arba beveik nieko) ir tai priklausė nuo manęs. Žaidimas man davė laisvę, jisai nevedė laikydamas mano rankos ir nesakė žingsnis po žingsnio, ką turėčiau daryti. Tai dariau aš ir tai buvo būtent dėl ko man žaidimai išsiskiria iš kitų medijų formų. Aš galėjau eiti, kur man įdomu, daryti, kas man patinka, ir kurti savo istoriją.
Mano veikėjas yra nindzė-vegetaras (gaminant patiekalus naudoju tik augalus, pala, tai veganas… nee jis valgė sviestą), kuris mėgsta tyrinėti pasaulį (t.y. plauti 80 valandų ratais ir t.t.), kuriame esame, bet prireikus žino, kada bėgti nuo pavojaus. Didžiausias mano priešas nebuvo koks nors „Final boss“, jisai buvo pats žaidimo pasaulis, kurį įveikęs, galėjau pažaboti, kad jisai taptu mano sąjungininku. Kur aš vykdavau – nesvarbu. Ar tai buvo lediniai kalnai, ar sausa audrų varstoma dykumą, ar degantys ugnikalniai, ar miglotas medžių pilnas miškas – juos galiausiai įveikdavau ir jie tapdavo mano kompanionais šioje kelionėje. Nesakau, kad šis žaidimo pasaulis buvo tobulas arba kažkas, ko kitur nėra ir nebus. Bet man jisai tapo kaip knyga, į kurią aš rašiau savo istorija. Tačiau skirtingai negu knygos, kurios veda į pabaigą, nusprendžiau, jog ji neturės pabaigos ir neketinu palikti šio pasaulio.
Žaidimai dažnai būna panaudojami pokalbiuose kaip įrankis eskapizmui ir skamba kaip blogas dalykas. Sakoma, kad žaisdami žmonės bėga nuo atsakomybės, pareigų, gyvenimo. Mano manymu, tai yra kvailas pasakymas, žmonių, kurie žaidimus vadina laiko švaistymu. MAt žaidimai gali padėti tau atrasti save, gali padėti kurti savo istorijas, pabūti kažkuo kitu, kuo neįmanoma būti pasaulyje, jie gali tau suteikti laisvę…