Nuo vaikystės seku Japonijos kultūra, animacija ir be abejo žaidimus. Tai šalis, kurioje daugelis dalykų mums europiečiams yra nesuprantami. Jų sugalvotos istorijos ir personažai, dažnai atimdavo man žadą. Galvodavau kaip jie sugeba sukurti, tokius keistus veikėjus, bet tuo pačiu jų piešimas mano vaizduotę žadino. Žaidimai išsiskyrė savo unikalumu, o nuo jų negalėdavau atitraukti akių. Todėl vaikystėje išbandžiau tuziną žaidimų ant Nintendo Entertainment System konsolės. Ir tarp jų atradau „Cat Ninden Teyandee”. Šis žaidimas niekada taip ir nebuvo oficialiai lokalizuotas, todėl kai Aš jį pirmą kartą žaidžiau, ekranas mirgėdavo nuo japonišku hieroglifų. Bet svarbiausia būdavo tai, kad jie niekada netrukdė mėgautis šiuo nuotykiu, todėl šis „Tecmo” žaidimas išliko mano atmintyje iki dabar. Jūsų dėmesiui „Samurai Pizza Cats” (Prašom, tai Japonija).
„Cat Ninden Teyandee” žaidimo veiksmas vyksta išgalvotame mieste – Edoropolis (žodžių junginys – Edo laikotarpis ir Metropolis). Mieste kuriame gyvena mechanizuoti gyvūnai (eng. animal androids). Paprasčiau kalbant, jie yra visiškai tokie patys kaip ir žmonės, tik metalizuoti ir gyvūnų išvaizdos. Edoropolį valdo Šogunas, tačiau iš tikrųjų miesto vadžias savo rankose laiko Tokugawa Usako (Šoguno kvanktelėjusi dukra) ir ministras-lapinas Kitsunezuka Koon-no-Kami (o tie „trumpi” vardai). Būtent pastarasis ir bando įvairiausiais sąmokslais, nuversti Šoguną ir tapti šios šalies vieninteliu valdovu. Bet koją jam visada pakiša picų išnešiotojai-ninzės Nyanki. Tai užsimaskavęs katinų klanas, kuris saugo Šoguną ir picas metę į šalį, skuba jam į pagalbą. Tokiame va keistokame pasaulyje su Japonijos „prieskoniais”, mes ir atsidursime.
Šis piešinys puikiai iliustruoja visus pagrindinius „Samurai Pizza Cats” veikėjus. Iš kairės į dešinę:
- Karasu Gennari-sai (piktojo lapino padėjėjas)
- Kitsunezuka Koon-no-Kami (Lapins)
- Karamaru (varnų-ninzių klano vadas, pavaldus lapinui)
- Pururum (Nyanki klano narė, mėgstanti vadovauti)
- Yattarou (Nyanki klano lyderis)
- Sukashii (Nyanki klano narys-romantikas ir širdžių ėdikas)
- Otama (Picerijos savininkė ir operatorė)
- Inuyama Wanko-no-Kami (Šalies saugumo vadas)
- Tokugawa Usako (Šoguno kvanktelėjusi dukra)
Tikriausiai daugeliui kyla klausimas, kam kūrėjai į NES žaidimą „sukišo” tokį siužetą ir „praktišką” veikėjų skaičių. Atsakymas paprastas, žaidimas sukurtas anime serialo (nelabai vykusio) motyvu pagrindu. Tačiau labiausiai stebina, kad kūrėjas „Tecmo” į šį jaunesniajai auditorijai skirta žaidimą sudėjo labai daug smulkių ir gerų funkcijų. Matosi, kad buvo nemažai padirbėta prie šio žaidimo mechanikos. Tačiau matosi neišnaudotas potencialas – žaidimas suteikia žaidėjui daugybę įdomių „gameplay” sprendimų, tačiau jų nėra kur panaudoti.
„Cat Ninden Teyandee” padalintas į daugybę atskirų epizodų, iš kurių kiekvienas turi mini istorija. Tik pabaigoje žaidimo gauname viso siužeto bendra paveikslą. Tiek pradžioje, tiek pabaigoje parodoma šmaikšti epizodo istorija, kurioje visada dalyvauja sąmokslo sumanytojas Lapins. Prieš kiekvieną lygį, mes turime pasirinkti vieną iš ninzių. Visi trys „Nyanki” nariai yra skirtingi ne tik išvaizda, bet ir savo arsenalu, pvz. Pururum sugeba vienu smūgiu nukauti priešą, tačiau atstumas tarp jos ir priešo turi būti minimalus. O katinas (mau) Yattarou naudoja gynybai kardą, tačiau jo efektyvumas mažesnis. Tačiau kūrėjai ties šiomis ninzėmis neapsistojo, ir žaidėjui suteikiama žaidimo metu prieiga prie dar keturių „Nyanki” klano narių. Jų paskirtis, padėti mums. Pirmasis katins sugeba sutrupinti akmenį, antrasis skraidyti, trečiasis plaukti po vadeniu, o ketvirtasis rausti žemes. Potencialas kaip ir minėjau didžiulis, tačiau kūrėjai nesuteikė daug galimybių panaudoti jų specialiuosius sugebėjimus. Lyg to būtų negana, kiekvieno katino arsenalą padarė skirtinga t.y. kiekvienas veikėjas turi trys skirtingus specialius ginklus. Norint juos visus panaudoti, abejoju ar užteks laiko bei Ninpo energijos (jos pagalba naudojami bonus ginklai).
Dažnai „Samurai Pizza Cats” žaidimas pasiūlys žaidėjui pasirinkti vieną iš kelių skirtingų atkarpų norint įveikti žaidimo „kambarį”. Tačiau viskas atsimuša į žaidimo „rėmus”, kadangi lygiai yra labai trumpi, skirtingos atkarpos pasirinkimas yra motyvacija nebent žaidėjui norinčiam pereiti žaidimą antrą kartą. Grafikos varikliukas „išspaudžia” iš spalvų paletės daugybę skirtingų pustonių, todėl žaidimas yra gražiai apipavidalintas. Tuo pačiu norisi pakalbėti apie priešų dizainą, patikėkite kartais visiškai neaišku ką mes talžome ir prieš ką mes kovojame. Sutiksime daugybę keistų ir skirtingų priešų, kuriuos sugalvojo Japoniška scena. Tai šokinėjančios puodynės, kurios padeda kiaušinį, skraidantys balandžiai be galvų, aštuonkojai grojantys gitaromis ir dar daugelis kitų nuostabių būtybių 🙂
Pačių personažų valdymas nereikalauja stiprių mygtukų paspaudimų. Kartais jaučiamas kadrų skaičiaus sumažėjimas ekrane, kai pasirodo daugiau nei du priešai vienu metu, tačiau tai būna retai. Pabandykite paspausti 2x kartus į priekį ir pamatysi šmaikščią bėgančių kojų animaciją (Žvilgtelk čia). Į bosų dizainą verta atkreipti dėmesį, kūrėjų vaizduotė liejasi per kraštus, čia bus ir žuvis-naikintuvas ir skraidanti kiaulės galva. Vaizduote skina savo vaisius, tik toks apibūdinimas tinka šio žaidimo kūrėjams. Kaip ir aišku, kad žaidimas buvo orientuotas į Japonijos sceną, tad ir garso takelis „išsilieja” puikiai. Skamba tą patį 15-20 sekundžių melodija, kurios greiti ritmai labai tinkamai įsilieja į trumpokus žaidimo „kambarius”. Abejoju ar kitokiu atveju išeitų šiuos garso takelius atskirai paklausyti ilgiau nei dvi minutes.
Ir kam Aš čia taip viską smulkiai, jei galėjau keletą pastraipų išmesti? Ogi norėjau Jums parodyti, dėl ko Japonijos kūrėjai išsiskirdavo iš kitų žaidimų kūrėjų. Jie viską apsukdavo kitaip, įmesdavo keistus priešus ir dar keistesnius pagrindinius veikėjus, sugalvodavo pasaulį, kuris jiems artimas ir tuo pačiu fantastinis. Galbūt todėl daugelis pasaulio akių taip tvirtai tiki Japonijos media scena, kuri sugeba išlįsti iš rėmų ir pademonstruoti idėjas, kurias kiti kopijuoja.
Galbūt kūrėjams pritrūko laiko ir lėšų, todėl daugybę idėjų taip ir liko neišnaudotos. Visgi jei išdrįsite pabandyti „Cat Ninden Teyandee”, prašau nenustebkite – žaidimas nėra idealus. Jis ganėtinai trumpas, dėl to liksite šiek tiek alkani, kaip po lengvų pietų. Jei nenorite draugauti su japoniškais hieroglifais, yra išleistas angliškas vertimas, jį rasite čia. Smagaus 🙂